Naujiena

Kai žmogui tampa per sunku: kaip pastebėti ir padėti? 

Ne visada lengva suprasti, kada artimas žmogus, draugas, kolega ar pažįstamas išgyvena rimtą emocinę krizę. Kartais žmogus pats pasako, kad jam sunku. Tačiau neretai apie patiriamą vidinę kančią byloja pasikeitęs elgesys, nuotaika, bendravimas ar žodžiai.

Savižudybių prevencija prasideda ne tik specialistų kabinetuose. Kartais labai svarbus gali būti paprastas kito žmogaus dėmesys – pastebėjimas, nuoširdus klausimas ir pagalba ieškant profesionalios pagalbos.

Nebijokime paklausti

Kalbėti apie savižudybę daugeliui žmonių nejauku. Gali kilti baimė, kad tiesiai paklausę apie mintis nusižudyti jas tarsi įdėsime žmogui į galvą idėją apie savižudybę. Tačiau vengimas kalbėti gali palikti žmogų vieną su jo išgyvenimais.

Jeigu žmogaus elgesys ar žodžiai kelia nerimą, galima pradėti nuo paprasto pastebėjimo:

„Matau, kad pastaruoju metu tau labai sunku. Man dėl tavęs neramu.“

Jeigu kyla įtarimas dėl savižudybės grėsmės, galima paklausti ir tiesiai: „Ar tau kyla minčių apie savižudybę?“

Toks klausimas nėra kaltinimas ar diagnozė. Tai būdas parodyti, kad apie labai sunkius dalykus galima kalbėti ir kad žmogui nereikia su jais likti vienam. Svarbus pabrėžti, kad tiesus klausimas apie savižudybę tokių minčių nesukelia. Priešingai, jis gali parodyti, kad žmogus nėra vienas ir kad apie savo išgyvenimus gali kalbėti atvirai

Kaip kalbėtis su žmogumi, kuriam sunku?

Pradėjus pokalbį svarbu išlikti ramiems ir skirti žmogui laiko. Nebūtina iš karto rasti tinkamų žodžių ar pateikti sprendimą. Kartais svarbiausia – išklausyti ir parodyti, kad žmogaus išgyvenimai yra svarbūs.

Galima sakyti:

„Matau, kad pastaruoju metu tau sunku. Kaip jautiesi?“

„Man nuoširdžiai rūpi kaip tu jautiesi. Kas vyksta tavo gyvenime?“

„Tai ką tu sakai yra labai rimta. Ar tau kyla minčių apie savižudybę?“ 

„Esu šalia ir kartu galime pagalvoti, kur galėtume kreiptis pagalbos.“

Svarbu nesmerkti, nenuvertinti žmogaus jausmų ir neskubėti siūlyti paprastų sprendimų, pavyzdžiui, „susikaupti“, „galvoti pozityviai“ ar „viską pamiršti“. Taip pat nereikėtų žadėti išlaikyti paslaptį, jeigu žmogaus gyvybei kyla pavojus

Kada būtina skubi pagalba?

Jeigu žmogus sako, kad gali sau pakenkti, turi konkretų planą arba šiuo metu nėra saugus, jo nereikėtų palikti vieno. Tokiu atveju būtina skambinti skubiosios pagalbos numeriu 112 arba padėti kuo greičiau kreiptis į artimiausią gydymo įstaigą.

Jeigu situacija nėra tiesiogiai pavojinga gyvybei, galima paskatinti ir padėti žmogui kreiptis į šeimos gydytoją, psichologą ar psichiatrą. Pagalbos reikia ieškoti ne tik tada, kai krizė tampa labai stipri. Į specialistus galima kreiptis ir anksčiau – kai ilgą laiką jaučiamas liūdesys, nerimas, beviltiškumas, sunku atlikti kasdienes užduotis ar kyla minčių, kad nebėra prasmės gyventi.

Kreiptis pagalbos nėra silpnumo požymis. Tai atsakingas žingsnis rūpinantis savo ir savo artimojo sveikata.

Pagalbos gali reikėti ir tam, kuris yra šalia

Vis dėlto, būti šalia žmogaus, išgyvenančio savižudybės krizę, gali būti labai nelengva. Artimieji neretai jaučia baimę, bejėgiškumą, kaltę, pyktį ar nežino, kaip kalbėti ir ką daryti. Gali atsirasti ir didelė atsakomybės našta – jausmas, kad privalai nuolat stebėti žmogų, rasti tinkamus žodžius ar pats užtikrinti jo saugumą.

Tačiau artimasis neturi tapti terapeutu ar vienas prisiimti visos atsakomybės už kito žmogaus būklę. Jo vaidmuo gali būti labai svarbus – pastebėti, išklausyti, parodyti rūpestį ir padėti pasiekti profesionalią pagalbą.

Kartu svarbu nepamiršti, kad pagalbos gali kreiptis ir pats artimasis. Jeigu nerimaujate dėl žmogaus, nežinote, kaip su juo kalbėtis, kaip reaguoti į jo žodžius ar elgesį, galite pasitarti su psichologu, gydytoju ar emocinės paramos specialistais. Kreiptis galima ir tuomet, kai situacija pradeda stipriai veikti jūsų pačių emocinę savijautą.

Kartais pirmasis pagalbos ieško ne pats krizę išgyvenantis žmogus, o tas, kuris pastebėjo jo sunkumus ir yra šalia. Toks žingsnis taip pat gali tapti svarbia savižudybių prevencijos dalimi.

Prie savižudybių prevencijos galime prisidėti kiekvienas

Taigi savižudybių prevencija prasideda ne tik specialistų kabinetuose. Ji prasideda nuo gebėjimo pastebėti žmogų, kuris pasikeitė, nebijoti paklausti, kaip jis iš tiesų jaučiasi, išklausyti nevertinant ir padėti pasiekti tinkamą pagalbą.

Kartais vienas nuoširdus pokalbis problemos neišsprendžia. Tačiau jis gali padėti žmogui pajusti, kad su savo sunkumais jis nėra vienas ir kad pagalba yra įmanoma.

Svarbu prisiminti ir kitą dalyką – pagalbos gali reikėti ne tik žmogui, kuriam kyla minčių apie savižudybę, bet ir jo šeimos nariui, draugui, kolegai ar kitam šalia esančiam žmogui. Nė vienam nereikia tokios situacijos nešti vienam.

KUR KREIPTIS PAGALBOS

ESANT TIESIOGINEI GRĖSMEI GYVYBEI SKAMBINKITE 112